Parengė Donata Baniūnienė
Norit ar nenorit, bet vieną kartą tikrai išauš toks rytas, kai jūsų mylimas angelėlis nauju flomasteriu išmargins baltutėles sienas. Arba sugalvos teptuką kyštelėti į šviežiai išspaustas morkų sultis, norėdamas pamatyti, kokį pėdsaką jos paliks ant švarutėlės staltiesės. Pyk nepykęs – juk vaikas taip pažįsta pasaulį. Ir vienas iš to pasaulio pažinimo būdų yra piešimas. Laikydamas rankoje kreidelę ar pieštuką, vaikas, pasirodo, tobulina ne tik savo dailės įgūdžius, bet tuo metu lavina rankelę, judina „smegenėles“ ir visaip kitaip tobulėja. Apie tai kalbamės su socialinių mokslų daktare, knygos ,,Vaikų dailės terapinis aspektas“ (Gimtasis žodis, 2004) autore, dailės studijos vadove Audrone Brazauskaite (mob.tel. 8 652 92081).
Piešiu su uogiene
Kada tiksliai vaikas pradės piešti – sulaukęs metų, pusantrų, ar dviejų – tiksliai pasakyti neįmanoma. Nes tokios tikslios ribos nėra ir negali būti. Visi žinom, kad mažieji smalsučiai mėgsta čiupinėti, uostyti, ragauti juos supančius daiktus – taip jie susipažįsta su pasauliu. Tarkim, kad vieną dieną pypliukas, pasirausęs mamos rankinėje, randa mamos lūpdažį. Netyčia atsuka jį, brūkšt per savo kelnytes – eureka! Arba valgydamas avižų košę su braškių uogiene lept per sieną su uogiene ištepta rankute – oho, ranka palieka žymę. Sveikinam, jūs jau galite pasigirti močiutėms ar seneliams, kad jūsiškis piešia. Tokia atsitiktinė keverzonė ir yra piešimo pradžia. Specialistai sako, kad taip paprastai nutinka, kai vaikučiui stukteli pusantrų metukų. Supratęs, kad ranka juda ir palieka žymę, vaikas susidomi ir nori pakartoti savo judesį. Štai dabar rūpestingi tėveliai ir galėtų atžalai pasiūlyti labiau tinkamų priemonių piešti negu lūpdažis ar uogienė. Tik kaip gausybėje pieštukų, dažų, kreidelių, flomasterių išsirinkti geriausias, tinkančias patiems mažiausiems?
Geriausio beieškant
Kadangi metukų dvejų mažyliai nemoka būti tobulais švaruoliais, geriausia, kad pirmosios piešimo priemonės būtų tokios, kurios lengvai nusivalo ar nusiplauna vandeniu. Antra, pieštukas ar kreidelė turi būti stambūs, kad vaikui būtų patogu paimti į rankytę. Na, ir trečia, jos turi būti tokios, kad vaikui nereiktų daug pastangų nubrėžti liniją. Pasitaiko tokių vaškinių kreidelių, kuriomis piešti tikra nelengva – spaudi, spaudi, o brūkšnio nesimato. Tuo tarpu vaikučio rankytė silpna, o rezultatą popieriuje jis nori matyti iš karto. Audronė Brazauskaitė pataria, kad patiems mažiausiems puikiai tinka rankų dažai. Jie nusiplauna net ir su šaltu vandeniu. Šiais dažais galima tapyti ne tik rankomis, bet ir paprastu teptuku. Maždaug trejų metų vaikui galite nupirkti ir guašo. Svarbus pastebėjimas – nepirkite mažyliams šešių ar 12 spalvų rinkinio. Vaikas dar nemoka rinktis iš tiek daug, todėl jam visiškai užtenka pasiūlyti dvi, geriausiu atveju, tris spalvas. Taigi, dviejų metų vaikučio kambaryje jau galėtų būti atskiras kampelis su kreidelėmis, popieriumi. Kada panorėjęs mažylis pribėgtų ir galėtų papiešti.
Rankučių miklumas
Jeigu jūsų namuose lakstinėja pusantrų – dvejų metukų pyplys, Audronė Brazauskaitė siūlo išbandyti tapybą rankomis jau minėtais rankų dažais (jų ieškokite kanceliarinėse prekėse ar didesniame prekybos centre). Panardinęs rankutes į dažus ir vėliau liesdamas popierių, vaikas lavina daugybę savo įgūdžių. Štai logopedai pripažįsta, kad pirštų galiukuose yra taškai, susiję su smegenų vietomis, atsakingomis už kalbą, todėl taip vaikutis skatina kalbos vystymąsi. Mažiesiems toks žaidimas paprastai patinka, nes čia panašiai kaip žaisti su maistu – dažnas mažylis, jei mama leistų, pirštais iščiupinėtų kiekvieną košės gumulėlį. Aišku, tepliotis su maistu virtuvėje gal ir nėra labai estetiška, todėl tėvai galėtų mažyliui pasiūlyti alternatyvą – tvarkingai pavalgius, patapyti delniukais tam skirtais dažais.
Savo dailės studijoje vesdama užsiėmimus, Audronė Brazauskaitė pastebėjo, kad iš pradžių vos išsitepę rankas, vaikai labai nori jas nusiplauti. Kuo toliau, tuo labiau mažieji atsipalaiduoja ir po kelių užsiėmimų gražu stebėti, kai tapant rankomis, „dirba“ visi mažylio pirštukai. Lyg grotų fortepijonu. „Nė su vienu kitu žaislu žaidžiant nejuda tiek daug pirštų. Tai puikus smulkiosios motorikos lavinimas. Įdomu, kad tapyti rankomis vaikai mėgsta gana ilgai – iki penkerių, šešerių metų“ – pastebi ponia Audronė. Be to, mažieji mokosi suprasti, kas yra švaru – purvina. O psichologai aiškina, kad daug kartų rankas terliotis ir praustis patartina tiems vaikas, kurie turi tuštinimosi problemų. Na, ir svarbiausias pastebėjimas: prieš tapant rankomis, gerai paruoškite aplinką. Aprenkite vaiką taip, kad nebūtų gaila išsiterlioti, patieskite laikraščių ant grindų ir sienų. Jei pradėję „kūrybos procesą“ nuolat komanduosite: „atsargiai“, „neištepliok“, jūsų gerus norus nuneš šuo ant uodegos.
Problema ten, kur jos nėra
Na, o kaip elgtis, jei vaikas netaisyklingai laiko pieštuką rankoje? Pavyzdžiui, visu kumštuku? Audronė: „Pastebėjau, kad mamoms tai aktualu. Ateina su vaiku į dailės užsiėmimą, ir visas mamos dėmesys nukreiptas į tai, kaip vaikas laiko pieštuką. Prieš piešdamas vaikas išuosto, paragauja ir kitaip ištyrinėja pieštuką, vadinasi, jis laiko jį taip, kaip jam patogiausia. Mes, suaugusieji, žinom, kaip reikia laikyti taisyklingai. Galime vaikui parodyti, kaip laikyti, bet neakcentuokime to. Trejų metų Gabrielei darželyje auklėtoja nuolat priekaištauja dėl to. Negerai, nes mergaitei piešimas taps kančia. Argi gali būti smagu atlikti pirštų judesius, kurie per sudėtingi. Svarbu neperlenkti lazdos. Kartą dvejų metų neturinčio mažylio mama man guodėsi, kad jos vaikas niekaip neišmoksta taisyklingai laikyti rašiklio. Kaipgi išmoks, jei jam dar ne laikas to išmokti!“.
Tėtis piešia drauge
Piešimas – tai žaidimas, o vaikams gi labai patinka žaisti su tėveliais, ar ne? Mama ar tėtis turėtų būti šalia, tik svarbu atitinkamai elgtis: štai vaikutis dar tik keverzoja, o mama atsisėdusi šalia piešia šunį ar begemotą. Vaikas taip piešti dar nemoka, todėl jis bijos pats piešti, sakys mamai – tu piešk. Maždaug apie trejus ar trejus su puse metų vaikas mėgsta kopijuoti ir atkartoti judesius. Tuomet galima piešti drauge taip: vaikas pasideda savo lapą, mama – savo. Mama nupiešia apskritimą, vaikas savo lape irgi. Mama piešia spindulius – vaikas – iš paskos.
Flomasteriai blogiečiai
Kai kurie dailės pedagogai, pavyzdžiui, Valdorfo pedagogikos, siūlo vaikams kurti tik natūraliom priemonėm – vaško kreidelėm angliukais, bet ne flomasteriais. Kurie, esą, gadina vaiko fantaziją ir kūrybiškumą. Arba spalvinimo knygelės. Esą spalvindamas jas, vaikas įspraudžiamas į griežtas ribas ir netobulėja. Verčiau piešti ant kelių metrų tapetų rulono. Ką atsakytų specialistė? „Natūralios priemonės siūlomos todėl, kad yra plastiškos, paslankios vaikučio delniuko paspaudimui, spaudžiant rankytę stipriai arba silpnai, jos brėžia atitinkamai ryškią arba švelnią liniją. Angliuką ar kreidelę vaikui patogu laikyti. Tačiau man patinka ir flomasteriai. Nes su jais lengvai piešti, vaikui nereikia daug spausti rankutės. Kalbant apie spalvinimo knygutės, matau daugiau minusų, negu pliusų. Nenormalu, jei vaikai tik keverzoja, o jiems siūlo spalvinti knygutes. Be to, duodami tokias knygutes su gatavomis antytėtėmis ar teletabiais, mes tarsi orientuojame vaiko estetiką į tai. Spalvinimo knygutės yra tarsi trafaretas, į kurį vaikas spraudžiamas, tuo tarpu pats vaikas piešia kurdamas, atrasdamas naujų dalykų ir juos pavaizduodamas. Spalvinimo knygutės, mano manymu, tinka specialiųjų poreikių vaikams, kuriems reikia mokytis neišeiti už ribų, pvz., hiperaktyviems. Aišku, vaikas mėgsta tokias knygeles – nuspalvina ir sako – va, nupiešiau, lyg tai būtų jo darbas. Bet tai apgaulinga“ -sako Audronė Brazauskaitė.
Piešinys – sielos veidrodis
Ir tai nėra tik skambūs žodžiai. Iš tiesų, žmogaus piešinys atspindi jo psichologinę būseną. Piešdamas žmogų, vaikas visada nesąmoningai reprezentuoja save. Baltas popieriaus lapas- tarsi vaiko gyvenimas. Todėl dirbdami su vaiku. psichologai kartais paprašo jo nupiešti save ar šeimą, norėdami suprasti, kaip jis jaučiasi. Svarbu, ar vaikas piešia dideles figūras, ar mažas. Ir kaip jas išdėsto- po visą lapą, ar kažkur toli kamputyje. Kai vaikas nupiešia žmogų ir užtušuoja veidą, greičiausiai jis turi bendravimo problemų. Pavyzdžiui, autistai ar turintys Aspergerio sindromą (lengvas autizmo laipsnis), beveik niekada nevaizduoja žmonių. Piešia gyvūnus, sudėtingas schemas, bet ne žmonių veidus. Jeigu vaikas sveikas, bet vengia piešti žmonių figūras, specialistui taip pat kyla įtarimas, kad jis gali turėti bendravimo sunkumų.
O kaip suprasti mažo vaikelio savijautą, kai jis temoka tik keverzoti? Ogi kaip jis elgiasi piešdamas: tranko, stipriai braukia teptuką ar vos jį liečia. Nors ankstyvajame piešimo etape lygiai taip pat mažylis gali tiesiog tyrinėti priemonių ar medžiagų savybes. Kartais nedrąsūs vaikai vos ne vos nupiešia liniją, o labai aktyvūs kreidelę net sulaužo. Padrąsinimui duodamos priemones, kurios labiau vaikutį atpalaiduoja. Tada Audronė Brazauskaitė jiems pasiūlo pažaisti moliu ar rankų dažais. Tikėtina, kad po dviejų užsiėmimų vaikas jausis geriau, judesiai taps laisvesni, drąsesni, labiau koordinuoti. Taigi, iš vaiko piešinio galima ne tik daugiau sužinoti apie vaiką, bet ir piešimas naudojamas kaip terapija, įtakojant ir kooreguojant vaiko savijautą bei būseną. Audronė Brazauskaitė- viena iš Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacijos įkūrėjų, jau dešimt metų taiko dailės terapiją raidos sutrikimus turintiems vaikams
Kaip atpažinti talentą?
Kol vaikas mažas (net iki mokyklos), pasakyti, ar jis gabus dailei, sunku, o gal ir neįmanoma. Dažnai gabūs dailei darželinukai būna gabūs daug kam. Štai dvejų su puse metų pyplys kuo gražiausiai piešia piešia mašinytes, kai tuo tarpu bendraamžis tik brauko pieštuku po lapą. Ką tai rodo? Kad vaikas pastabus, dėmesingas ir moka apibendrinti, perkurti informaciją, jo pažinimo, aplinkos suvokimo galimybės daug aukštesnės negu jo bendraamžių – pamatęs gatvėje automobilį, jį jau sugeba pavaizduoti popieriuje. Tai rodo didelius vaiko mąstymo gebėjimus, o ne tai, kad užaugęs jis taps Manė ar Monė. Pastebėję, kad vaikas nori ir sugeba piešti, galite skatinti jo norą ir leisti į papildomus dailės užsiėmimus. Arba atvirkščiai – leisti į dailės būrelį vaiką patartina, jei jo psichomotorinė raida šiek tiek atsilieka. Piešiant bus lavinami jo bendrieji įgūdžiai – kalba, motorika ir kita.
Kada ir ką vaikas piešia?
Iki dvejų metų vaiko piešiniai panašūs į keverzones, šio periodo piešimo pagrindas – rankų judesių įvairovė ir skirtingi jutiminiai pojūčiai;
Maždaug dvejų ar pustrečių metukų mažiukas piešdamas popieriuje pradeda vaizduoti, kaip „skrenda lėktuvas“, „važiuoja mašina“ ar „joja arklys“, tačiau piešinyje matosi tos pačios keverzonės. Piešdamas vaikas pradeda labai aktyviai pasakoti, ką jis vaizduoja, suaktyvėja ir žodinė raiška. Pastarojo etapo piešimas grindžiamas įsivaizdavimu, asociacijomis ir vaizdavimu. Jokiu būdu neniekinkite vaiko, sakydami „eee, čia nieko nėra“. Manoma, kad būtent dabar susiformuoja vaiko vaizdinė atmintis;
Tarp 2-3 metų mažiukas išmoksta piešti apskritimus ir tai yra didžiulis pasiekimas. Kai kurie žymius raidos sutrikimus turintys vaikai visą gyvenimą neišmoksta nupiešti apskritimo. Trejų ir vyresni iš apskritimo išmoksta piešti saulę ir galvakojį – žmogiuką su galva ir kojomis.