Specialistai

AUDRONĖ BRAZAUSKAITĖ, soc. m. daktarė, dailės terapeutė, dailės terapijos profesijos pradininkė LT. VŠĮ Menų terapijos centras steigėja ir vadovė. 1997 m. dalyvavo įsteigiant Lietuvos dailės terapijos taikymo asocijaciją (LDTTA), 2003-2010 m.-LDTTA pirmininkė, nuo 2014 LDTTA tarybos narė. LDTTA atstovė NEAT (Network European Art Therapy). Nuo 1997m. mokėsi Edinburgo Universiteto organizuojamuose dailės terapijos mokymuose bei dailės terapijos kviestinių lektorių iš Roehampton Universiteto ir Hertfordšyro universiteto (JK) mokymuose. Nuo 2016 m. studijuoja psichoterapiją. Turinti daugiau nei 20 metų dailės terapijos praktinę patirtį. Dirbo tarpžinybinėse darbo grupėse LR SAM, siekiant dailės terapeuto profesijos įteisinimo Lietuvoje. Dirbo LDTTA, LSMU, VDA KF darbo grupėje, kuriant pirmąją LT antros pakopos jungtinę programą “Dailės terapija”. Nuo 2015 m. LSMU Reabilitacijos klinikos lektorė antros pakopos jungtinėje programoje DAILĖS TERAPIJA (VDA KF-LSMU). Dėsto pagrindinį studijų dalyką –dailės terapiją. Vadovauja magistro baigiamiesiems darbams. LSMU “Dailės terapija” programos atstovė ECARTE (European Consorcium for Arts Therapy Education http://www.ecarte.info/ ) . Knygos “Vaikų dailės terapinis aspektas” autorė (Vilnius: Gimtasis Žodis, 2004) ir knygos „Modernaus meno socialinė reikšmė: Meniniai – socialiniai performansai“ bendraautorė (Vilnius: Menų terapijos centras, 2015), sudarytoja knygos „Menas, terapija, sveikata“, Kaunas, 2016. Darbe remiasi raidos ir psichoanalitiniu požiūriais. Teikia dailės terapijos paslaugas individualiai ir grupėje.

AUDRONĖ: Nuo vaikystės piešiu. Iki penktos klasės lankiau įvairius dailės būrelius. Kai jau galima buvo stoti į dailės mokyklą, penktoje klasėje įstojau į tuometinę Černechovskio dailės m-klą Vilniuje (dabartinė J.Vienožinskio dailės m-kla). Ten mokiausi apie 13 metų, kol įstojau į dailės akademiją. Tikslas buvo – tapti dailininke, nes daugiau nieko nemokėjau – tik piešti. Būdama studentė džiaugiausi – kokį smagų užsiėmimą turiu, kiekvieną dieną piešti, tapyti, kurti…Vėliau mąsčiau, kad norėčiau šią patirtį priartinti tiems, kas jos negali pasiimti – neįgaliems vaikams. Dabar suprantu, kad ši mintis buvo mano kelio į dailės terapiją pradžia. Pradėjusi dirbti su neįgaliais  vaikais nuo 1995 m. Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centre „Viltis“ ( dabartinis daugiafunkcinis centras „Viltis“), tolimesnė mano visuomeninė, profesinė ir mokslinė veikla siejosi tik su dailės terapija. Patikėjau ja ir tikėjimas asmens kūrybos ir sveikatos sąsajomis tik auga. Tuo labiau, kad pastarųjų metų neuromoksliniai tyrimai patvirtina, ką žmonės darė intuityviai nuolat – kūrė, siekdami suprasti ir pažinti save bei supantį pasaulį. Tai neišsemiamas pažinimo ir pilnatvės patyrimo šaltinis. Šiuo metu siekiu šią patirtį ir įžvalgas perteikti visiems su kuriais dirbu.

DOVILĖ JANKAUSKIENĖ, psichologė. Išsilavinimas – sveikatos edukologija, pedagoginė psichologija. Studijavo kūno psichoterapijos pagrindų programoje (2 metai), penkerių metų podiplominių studijų Geštalto mokymo programoje. Lietuvos dailės terapijos asociacijos LDTTA narė, pastoviai dalyvauja dailės terapijos mokymuose. Hiperaktyvių vaikų, su elgesio problemų turinčių vaikų ir paauglių grupių vadovė, dailės terapijos grupinis ir individualus konsultavimas. Skaityti CV.

DOVILĖ: Kuo aš tikiu dirbdama su šeima, vaikais. Vaikai (ir mūsų, suaugusiųjų, vidiniai vaikai) jau žino, kaip jiems augti, vystytis, mokytis, atrasti, kaip jausti, juoktis, verkti, pykti, kas jiems tinka, o kas ne, ko jiems reikia. Jie jau žino kaip mylėti, džiaugtis ir gyventi visavertį gyvenimą, kaip dirbti būti stipriems ir energingiems. Mums visiems tam reikai erdvės, kad tai galėtume padaryti. Kartais reikia paramos ir pagalbos tą kūrybinę gyvenimo erdvę susitvarkyti. Tai gi, sunkesnį gyvenimo tarpą (bet labai įdomų, kaip pasakoje – 9 girias, 9 kalnus ir 9 marias perplaukiame) visi kartu paeiname į priekį, pasilaikydami ir pasiremdami vienas kitu.

 

 

Aliona Pavliukovič. Baigiau  LEU dailės pedagogiką (2012 m.). Turėdama dailės mokytojo kvalifikaciją, pradėjau dirbti socialinėje įstaigoje su vaikais, netekusiais tėvų globos. Darbas vyksta su įvairaus amžiaus vaikais, mažiau motyvuotais, tačiau patiriančiais malonumą ir sėkmės pojūtį dailėje. Nuo 2014 m. studijuoju LSMU VDA magistrantūros programoje DAILĖS TERAPIJA, Lietuvoje dar tik startuojančioje programoje. Esu šios programos trečio kurso studentė. Savo pedagoginę kompetenciją, asmenines savybes, pasaulėžiūrą ir gyvenimo filosofiją papildau medicininėmis žiniomis,  psichoterapijos pagrindais, dailės terapijos veiksmingais metodais. Todėl ir darbo pobūdis, vizija ir struktūra įgauna daugiau galimybių, turi stipresnį poveikį dalyviui ir daugiau vietos raiškai, kūrybai. Darbo procesas tampa atviresnis, ugdomasis, formuojamasis, palankesnis, gydomasis ir be abejonės – kūrybiškesnis. Dalyvauju grupinėse dailės parodose. Dirbu su vaikais kalbančiais rusų, lenkų, lietuvių kalbomis.

Mano gyvenimo motto: „Nematau gyvenimo prasmės, jei jame nėra dažų arba pieštuko, spalvų ir veiksmo dailės priemonių pagalba“. Todėl dirbant su vaikais leidžiu jiems kurti viską, apie viską ir viskuom, skatinu dailės raiškos laisvę ir nelaukiant įkvėpimo, darbo rezultatai teikia nuostabas, žadina teigiamas emocijas. Kūryba (dailė) yra neišsemiama vaiko gyvenimo dalis.

Comments

comments