Teksto autorės: Audronė Brazauskaitė, Dovilė Jankauskienė
Gydymo menais šaknys – dar priešistorėje
Jau priešistoriniais laikais pirmieji gydymo, bendravimo su dievų pasauliu būdai buvo piešimas, vaidyba, muzika.
Spalva buvo savotišku žodžiu, gimdančiu arba užmušančiu, geru arba blogu. Įtraukta į ornamento struktūrą arba tapybinį atvaizdą, spalva taip pat atlikdavo ir kitas žodžio funkcijas – palaikyti ryšį ir bendravimą tarp žmogaus ir dievų bei dvasių. Specialiai apmokyti žyniai išvarinėdavo piktąsias dvasias, persirengę įvairiomis būtybėmis, sukurdami ritminį, ritualinį judesio, garso ir vaizdo reginį. Kai kuriose Afrikos tautelėse ir šiandien tai yra pagrindinė gydymo priemonė.
Pavyzdys gali būti ir Biblijos epizodas – istorija apie karalių Saulių, gyvenusį 11 a. pr. Kr. Saulius suserga depresija ir tarnai pataria karaliui klausytis liutnės garsų, tikėdamiesi tuo palengvinti jo dalią. Jie suranda Dovydą, „mokantį groti, drąsų, karingą, savimi pasitikintį žmogų“. Sauliui išsyk pasidaro „džiaugsmingiau ir geriau“, kai Dovydas pradeda groti ir „pikta dvasia atsitraukia nuo jo“.
Dailės terapijos idėjos formavimasis
Dailės kaip terapijos idėja ir terminas formavosi po Antrojo pasaulinio karo.
Dailininkas Andrian Hill, būdamas sanatorijoje Antrojo pasaulinio karo metu, pats patyrė, kad piešimas, tapymas ir savo išgyvenimų pasakojimas kitiems padeda įveikti stresą, išsakyti savo skausmą bei baimes. Dailininko paskatinti kai kurie ligoniai pradėjo piešti ir tapyti siaubingas karo scenas. Andrian Hill, pats to nežinodamas, tapo „dailės terapeutu“.
Psichoterapeutė Irene Champernowne rėmėsi K. G. Jungo teorija ir 1942m. įsteigė centrą, kuriame kartu su medicinos specialistais dirbo dailininkai, šokėjai, muzikantai.
Tik XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Anglijoje ir JAV susiformavo dailės terapijos profesija bei jos pilnateisis funkcionavimas visuomenėje. Šiandien dailės terapeutai ruošiami daugelyje pasaulio universitetų. Dailės terapeutais tampa magistro lygio studijas baigę absolventai. Nuo 2013 m. dailės terapeutai ruošiami ir Lietuvoje, jungtinėje LSMU VDA KF magistrantūros programoje “Dailės terapija” http://www.lsmuni.lt/lt/stojantiesiems/magistro-studijos/dailes-terapija/ . Lietuvos dailės terapijos asociacija veikia nuo 1997 m. http://www.ldta.lt/apie-asociacija/ .
Ką turi žinoti dailės terapeutas?
Diplomuotas dailės terapeutas turi išmanyti skirtingų sričių žinias: estetikos, dailės/meno kūrimo, dailės terapijos/psichoterapijos, medicinos, psichologijos, sociologijos, socialinės politikos žinių derinius.
Dailės terapija grindžiama vizualinio meno kūrybiniu procesu, psichologijos ir psichoterapijos sinteze. Tai – tarpdisciplininė sritis, psichoterapijos forma, kur dailė taikoma kaip pirminis komunikacijos būdas.
Lietuvoje kaip ir kitose pasaulio šalyse (Latvijoje, Estijoje, D. Britanijoje, JAV, kt.) dailės terapeuto profesija yra sveikatos priežiūros specialybė, o dailės terapeuto paslauga priskiriama sveikatos priežiūros paslaugų grupei.
Kam taikoma dailės terapija?
Pasaulinėje ir Lietuvos praktikoje dailės terapija taikoma pačioms įvairiausioms visuomenės grupėms: neįgaliems vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, priklausomybių turintiems, psichikos ligoniams, kaliniams, nėščioms moterims, asmenims, kurie siekia giliau save pažinti, nes piešiant, kuriant lengviau išreikšti savo vidinį jausmų pasaulį, nei apie jį kalbėti žodžiais.
Pastaraisiais metais dailės terapijos poreikis iškilo karo, stichinių nelaimių nusiaubtose vietose. Vis populiarėja kūrybiškumo skatinimo programos stambioms verslo kompanijoms. Dailės terapijos metodai gali būti taikomi daugeliui visuomenės grupių, kurios jaučia poreikį kūrybiniame procese stebėti, vystyti ir atrasti naujus savo asmenybės bruožus ir galimybes.
Dailės terapijos struktūra
Dailės terapijos užsiėmimas padalintas į dvi dalis: kūrybinę veiklą ir proceso aptarimą.
Terapijos pobūdis gali būti nukreipiamasis (pasiūloma tema) ir laisvas, kurio metu vaikai ar suaugusieji gali piešti ką nori ar užsiimti kita kūrybine veikla. Temos pasirenkamos siekiant atkreipti dėmesį į tuo metu svarbius klausimus. Užsiėmimo metu svarbu sukurti šiltą, ramią, pasitikėjimu grįstą atmosferą.
Dailės terapija leidžia sukurti saugesnį kontaktą, padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus.
Žmogaus sukurti vaizdiniai lengviau pasiekia pasąmonę, įveikia gynybas ir atlieka savo gydantį poveikį nei racionalūs žodžiai. Kai asmuo subręsta ir tampa pasiruošęs suvokti savo problemą, šios tiesos žmogui priimtina forma ir tinkamu laiku atsiskleidžia savo tiesiogine prasme. Tiesą apie save žmogus atranda pats, nes dailės terapija – tai pažinimo ir bendravimo procesas erdvėje, kurioje be dalyvaujančių žmonių dar yra tiek pat pranešimų apie juos – tai dalyvių sukurtų vaizdinių.
Dailės terapija – būdas tapti kūrybingu visuomenės nariu
Dailės terapinis procesas pagrįstas tuo, kad reikšmingiausios žmogaus mintys ir išgyvenimai, būdami pasąmoningos kilmės, gali būti greičiau išreikšti vaizdiniais nei žodžiais.
Dailės terapijos metodai yra susiję su kiekviename žmoguje glūdinčiu sugebėjimu projektuoti savo vidinius konfliktus į vizualines formas. Todėl dailės terapijos dalyviui nebūtina turėti specialių dailės (piešimo, tapybos, kt.) įgūdžių, o skatinamas kūrybos spontaniškumas. Kai asmuo išreiškia savo vidinį patyrimą vaizduodamas (piešdamas, vaidindamas), jis labai dažnai įgyja sugebėjimą apibūdinti tai žodžiais, o tai leidžia brandžiau suvokti problemą, ją priimti ir konstruktyviai spręsti.
Reikia atkreipti dėmesį, kad dailės terapijos proceso pagrindas – kūrėjo, meninio produkto ir dailės terapeuto sąveika. Šiame procese kūrėjas sąmoningai ir aktyviai dalyvauja, reikšdamas ir nagrinėdamas savo asmeninį patyrimą, kuris gali būti ir trikdantis, nemalonus.
Dailė – geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, norint suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Žmonės, patyrę dailę kaip komunikacijos priemonę, jaučia stiprų terapinį poveikį. Jausmų ir potyrių vaizdavimas simboliais gali ne tik būti veiksmingas raiškos ir bendravimo būdas lyginant su apibūdinimu žodžiais, bet ir kartu paversti tuos potyrius mažiau grėsmingais, labiau suprantamais, įsisąmonintais. .
Saviraiška – viena iš svarbiausių žmogiškosios esmės paieškos ir atskleidimo sąlygų. Turinčiam psichologinių, emocinių, psichinių ar fizinių problemų žmogui saviraiškos galimybė dažnai tampa ribota arba visai blokuota. Problemas saugantys gynybos mechanizmai „stropiai“ atlieka savo darbą ir žmogus išgyvena stiprų izoliacijos jausmą, kyla tarpasmeninių ir vidinių konfliktų, nors iš tikrųjų giliai viduje žmogus nori šiltų ir jautrių santykių.
Dailės terapija yra nuosekli ilgalaikė veikla, reikalaujanti daug laiko ir pastovumo. Tai – pasitikėjimu grįstas procesas, kurio pagrindinis tikslas – žmogaus savo minčių, jausmų ir išgyvenimų priėmimas, integravimas į savo patirtį ir savo vietos visuomenėje radimas. Dailės terapijos esmę sudaro veiklos, kurios metu kuriama, gydomasis poveikis. Šis procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą.